Gydytojų elgsena, susijusi su antibiotikų skyrimu ir antimikrobiniu atsparumu

Abstract

Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos ligoninių sveikatos priežiūros specialistų elgseną, susijusią su antimikrobinių vaistinių preparatų skyrimu ir antimikrobinio atsparumo problemos supratimu.
Tyrimo metodika. 2024 m. atliktas kiekybinis aprašomasis tyrimas, kuriame dalyvavo 414 gydytojų iš 36 bendrojo pobūdžio ligoninių. Apklausai naudotas modifikuotas Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro parengtas klausimynas „Sveikatos priežiūros darbuotojų žinios ir požiūris apie antibiotikus ir antimikrobinį atsparumą“. Skirtumams tarp tiriamųjų grupių vertinti skaičiuotas chi kvadratas (χ²), jei tikėtini dažniai < 5, buvo naudotas Fišerio (Fisher) tikslusis testas. Siekiant nustatyti koreliaciją tarp ordinaliųjų kintamųjų, apskaičiuotas Spirmeno (Spearman) koreliacijos koeficientas.
Rezultatai. Tyrimas parodė, kad didžioji dalis gydytojų pripažino antimikrobinio atsparumo (AMR) problemos aktualumą Lietuvoje ir pasaulyje, jautėsi užtikrinti, priimdami sprendimą dėl antimikrobinių vaistinių preparatų (AMVP) skyrimo. Pusės jų nuomone, teisingo AMVP vartojimo skatinimas ir informacijos apie AMR viešinimas Lietuvoje vykdomi tinkamai. Tik trečdalis respondentų pripažino, kad jiems tenka pagrindinis vaidmuo kontroliuojant AMR. Pusė gydytojų AMVP skyrė bent kartą per savaitę, ketvirtadalis – kasdien. Gydydami pacientus gydytojai dažniausiai atsižvelgia į antimikrobinio atsparumo situaciją. Didžioji dalis jų pasitiki savimi parinkdami pacientui AMVP, interpretuodami mikrobiologinių tyrimų rezultatus, planuodami gydymo AMVP trukmę bei nenutraukdami gydymo AMVP anksčiau, nei numatyta. Trys penktadaliai apklaustųjų teigė jaučiantys palaikymą neišrašyti AMVP. Dauguma respondentų niekada arba retai susidūrė su situacija, kai buvo linkę neskirti AMVP, bet negalėjo to padaryti. Didžioji dalis respondentų skiria pacientams, turintiems infekcijos požymių, mikrobiologinius tyrimus, kai įtaria hospitalinę infekciją ar empiriniam gydymui AMVP nedavus klinikinio efekto. Pagrindinė mikrobiologinių tyrimų neskyrimo priežastis – ilgas laikas, iki gaunami tyrimų atsakymai. Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos neracionaliam AMVP skyrimui, yra baimė dėl paciento būklės ir komplikacijų, neaiški paciento diagnozė, laiko pacientui paaiškinti, kodėl nederėtų skirti AMVP, trūkumas ir santykių su pacientu palaikymas. Juos dažniau nurodė didesnę patirtį turintys gydytojai.
Išvados. Lietuvos gydytojai pripažįsta AMR problemą ir AMVP skyrimo svarbą antimikrobinio atsparumo atsiradimui, tačiau kasdienėje praktikoje ne visada AMVP skiria racionaliai, prioritetą teikdami konkrečiam pacientui, o ne AMR problemai.