Operacinių žaizdų infekcijų epidemiologija, patogenezės hipotezės ir galimos prevencijos priemonės šiuolaikinėje chirurgijoje

Abstract

Operacinių žaizdų infekcijos (OŽI) yra vienos iš dažniausių chirurginių komplikacijų, turinčių neigiamą poveikį pacientų sveikatai, didinančių gydymo kaštus ir ilginančių hospitalizacijos trukmę. Nors šiuo metu taikomos OŽI prevencijos priemonės yra veiksmingos ir vis tobulėja, visiškai išvengti šių infekcijų vis dar nepavyksta. Todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl taip yra?
Straipsnio tikslas yra apžvelgti operacinių infekcijų patogenezės teorijas ir rizikos veiksnius.
Metodika. Atliekant litaratūros apžvalgąpublikacijų paieška vykdyta duomenų bazėje PubMed. Vertinti originalūs mokslo tiriamieji darbai, literatūros apžvalgos, sisteminės apžvalgos ir metaanalizės. Analizei atrinkti 63 straipsniai.
Rezultatai. Straipsnyje išskiriamos keturios pagrindinės teorijos, paaiškinančios galimą OŽI patogenezę. Pirma teorija pabrėžia tiesioginio operacinio lauko užteršimo svarbą OŽI vystymuisi, tačiau pasižymi reikšmingų mokslinių įrodymų trūkumu. Antroji akcentuoja endogeninės floros (odos, nosies, žarnyno mikrobiotos) svarbą OŽI, pabrėžiant, kad mikroorganizmai gali translokuoti iš įprastų kolonizacijos nišų į kitas anatomines sritis ir tapti patogeniniai. Trečia – „pažadinto“ mikrobiomo – teorija teigia, kad fiziologinis stresas, vaistų vartojimas ar pasikeitusios aplinkos sąlygos gali skatinti bakterijų virulentiško fenotipo ekspresiją. Ketvirta – Trojos arklio hipotezė – teigia, kad mikroorganizmai gali migruoti šeimininko organizme ir sukelti OŽI po operacijos, net jei pradinis infekcijos šaltinis nėra tiesiogiai susijęs su chirurgine intervencija.
Ateities tyrimai galėtų būti orientuoti į priešoperacinių rizikos veiksnių, mažinančių OŽI riziką, analizę ir mikrobiotos kontrolės svarbą. OŽI išlieka viena pagrindinių chirurgijos problemų, todėl būtina toliau tirti ir analizuoti galimus OŽI patogenezės mechanizmus, siekiant tobulinti prevencijos ir gydymo strategijas.