Gimdos kaklelio vėžio paplitimas bei rizikos veiksniai: literatūros apžvalga

Abstract

Tikslas – remiantis naujausiais mokslinės literatūros duomenimis, įvertinti gimdos kaklelio vėžio paplitimą ir pagrindinius rizikos veiksnius, apžvelgti prevencijos galimybes bei palyginti jų įgyvendinimo principus Lietuvoje ir pasaulyje.

Metodika. Rengiant literatūros apžvalgą publikacijų paieška vykdyta anglų kalba duomenų bazėse PubMed, ScienceDirect ir specializuotoje informacijos paieškos sistemoje Google Scholar. Naudoti šie reikšminiai žodžiai: cervical cancer, risk, HPV, prevention, screening, vaccination, epidemiology. Į straipsnį įtraukti 42 šaltiniai anglų kalba, publikuoti 2012–2024 metais, ir 1 šaltinis lietuvių kalba, publikuotas 2022 metais. Naudoti viso teksto straipsniai, įtraukti kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai, literatūros apžvalgos, metaanalizės, informaciniai leidiniai, statistinės ataskaitos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai bei jų aktualios redakcijos, nagrinėjančios straipsnyje aptariamą problematiką. Šaltiniams nagrinėti taikyta aprašomoji analizė.

Rezultatai ir išvados. Gimdos kaklelio vėžys išlieka viena pagrindinių moterų mirtingumo nuo vėžio priežasčių, ypač mažų ir vidutinių pajamų šalyse, kur prevencinių programų prieinamumas yra ribotas, o žmogaus papilomos viruso (ŽPV) paplitimas – didelis. Efektyvios prevencijos priemonės, tokios kaip ŽPV vakcinacija ir ankstyva diagnostika, gali reikšmingai sumažinti ligos dažnį ir mirtingumą, tačiau jų įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo šių programų prieinamumo ir visuomenės įsitraukimo.

Lietuvoje gimdos kaklelio vėžio prevencija apima valstybės finansuojamą ŽPV vakcinaciją ir profilaktines patikros programas. 25–34 metų moterims kas trejus metus atliekamas citologinis tyrimas, kuris padeda laiku aptikti ankstyvas ligos stadijas, o 35–59 metų moterims kas penkerius metus atliekamas AR ŽPV tyrimas, kuris prireikus papildomas PAP testu. Nors ir taikomos šios priemonės, Lietuvoje sergamumo ir mirtingumo nuo gimdos kaklelio vėžio rodikliai yra vieni didžiausių Europoje. Tai pabrėžia poreikį plėsti prevencines programas, didinti jų prieinamumą ir skatinti naujų sprendimų, tokių kaip savarankiški mėginių ėmimo testai bei vienos dozės ŽPV vakcinacija, įgyvendinimą, kurie galėtų padidinti dalyvaujančiųjų programose skaičių ir programų efektyvumą.