Šių metų birželio mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė klimato kaitą visuomenės sveikatos ekstremaliąja situacija. Tai pirmas kartas, kai PSO klimato kaitą, dar vadinamą klimato krize, oficialiai įvardijo ypač svarbia žmonių sveikatos krizės priežastimi pabrėždama, kad, gilėjant klimato krizei, grėsmė viso pasaulio žmonių sveikatai vis didės. Tai reiškia, kad nuo šiol į klimato kaitą bus žiūrima ne tik kaip į aplinkosaugos problemą, bet ir kaip į visuomenės sveikatos problemą. Norisi tikėti, kad šis esminis mąstymo modelio pokytis – suvokimas, kad žmonių sveikatos būklei ir gyvybei tiesioginės įtakos turi vykstanti klimato kaita – neliks nepastebėtas visuomenės sveikatos sektoriaus ir paskatins atitinkamus pokyčius aiškinant žmonėms ne tik sveikatos ir gyvensenos, bet ir sveikatos ir klimato sąsajas.
Tokio kardinalaus PSO žingsnio buvo galima tikėtis, nes klimato kaitos poveikis sveikatai yra žinomas, vis didėjantis, bet nėra išsamiai įvertintas. Taip pat nėra aiškiai apskaičiuota, kokią naudą sveikatai duotų veiksmai, padedantys švelninti klimato kaitos poveikį. Naujausioje Sveikatos rodiklių ir vertinimo instituto (angl. Institute of Health Metrics and Evaluation) Pasaulinės ligų naštos ataskaitoje (2024) pateiktoje žmonių gyvenimo trukmės ir sveiko gyvenimo trukmės prognozėje iki 2050 m. teigiama, kad šie rodikliai gerės, tačiau perspėjama, kad klimato kaitos keliamos grėsmės šią pažangą gali sutrikdyti ar net pakeisti jos kryptį į priešingą pusę.
Pagrindinis klimato kaitos variklis yra žmonių veiklos generuojamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimasis atmosferoje, kuris sutrikdo į Žemę patenkančios ir išeinančios energijos pusiausvyrą. Šių metų liepos mėnesio duomenimis, Žemės atmosferoje šiltnamio dujų (CO2) koncentracija buvo 427,9 milijoninių dalių (angl. ppm) – 50 proc. daugiau nei ikipramoniniu laikotarpiu (1850–1900). Dėl to aplinkos temperatūra nepaliaujamai kyla. Kylant temperatūrai dažnėja ir intensyvėja karščio bangos, daugėja miškų gaisrų ir kitų ekstremalių reiškinių, tokių kaip audros ar uraganai, ekstremalūs lietūs, potvyniai, sausros, lietingų ir sausringų laikotarpių sezoniškumo kaita. Tirpsta ledynai ir kyla jūros lygis; sugerdami anglies dvideginį rūgštėja ir šiltėja vandenynai, dėl to nyksta jūrų ekosistemos; tirpsta amžinasis įšalas, išskirdamas šiltnamio dujas anglies dvideginį ir metaną, o tai dar labiau suintensyvina klimato šilimo procesą. Nyksta ištisos gyvų organizmų ir augalų rūšys, mažėja bioįvairovė, migruoja gyvūnai, silpnėja gyvybiškai svarbios vandenynų srovės. Visų dėl kylančios aplinkos temperatūros išsivystančių procesų tiesiog neįmanoma išvardyti – jų tiek daug ir jie vienas kitą papildo ir sustiprina, o tai dar labiau pablogina esamą situaciją.
Atkreipdama pasaulio visuomenės dėmesį, kad klimato kaita kasmet nusineša šimtus tūkstančių gyvybių vien dėl temperatūros kilimo, o temperatūra Europos žemyne kyla dvigubai greičiau nei kitur pasaulyje, PSO žengė labai svarbų žingsnį – įsteigė Visos Europos klimato ir sveikatos komisiją, kurios pirmajame posėdyje birželio 11 d. nuotoliniu būdu teko dalyvauti ir šio straipsnio autorei. Komisijai pavesta iki 2026 m. pavasario parengti veiksmingas ir konkrečias praktines rekomendacijas 53 šalių, įeinančių į PSO Europos regioną, vyriausybėms ir piliečiams, kaip sumažinti emisijas, ugdyti visuomenės atsparumą klimato kaitai ir apsaugoti visuomenės sveikatą. Komisijos vadovė, buvusi Islandijos ministrė pirmininkė Katrin Jakobsdóttir pabrėžė, kad „jos tikslas – pamatyti pasaulio lyderių, ypač iš Europos regiono, klimato kaitą pažabojančius veiksmus“. Komisijos akiratyje yra ir siekis išryškinti sąsajas tarp planetos sveikatos ir žmonių sveikatos bei įvertinti ekonominius su žmonių sveikatos pokyčiais susijusius rodiklius.
Komisijos posėdyje dalyvavęs ekspertas, Potsdamo klimato įtakos tyrimų instituto (Vokietija) direktorius dr. Johanas Rockströmas, remdamasis mokslu grįstais duomenimis, konstatavo, kad mūsų planeta praranda atsparumą ir savireguliacijos gebėjimą: biosfera praranda gebėjimą absorbuoti anglį, ypač sausumoje; planeta tamsėja dėl tirpstančių ledynų, didėjančio garavimo ir didesnio debesų kiekio, todėl mažėja Žemės gebėjimas atspindėti saulės spinduliuotę; planetos sveikata blogėja. Žmonių sveikatai ir gyvybei dėl to kyla tiesioginis pavojus. Žemės temperatūra jau pakilo 1,2 °C, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu, ir, nepaisant 2015 m. Paryžiaus klimato susitarimo neviršyti 1,5–2 °C ribos, žmonija juda 3,1 °C link, o tai, anot dr. J. Rockströmo, reikštų, kad „žmonija save išspiria iš gyvybės koridoriaus“, t. y. iš saugios erdvės, kurioje ji formavosi ir veikė paskutinius 10 tūkstančių metų, kai sisteminiai Žemės procesai, tokie kaip klimatas, bioįvairovė, vandens ciklai ir kt., buvo stabilūs. Dr. J. Rockströmas pabrėžė, kad 1,5 °C yra lūžio taškas, apibūdinantis planetos atsparumo ribą, tačiau viršiję 1 °C mes jau peržengėme didelės žalos žmonių sveikatai ribą.
Tad kokios gi akivaizdžios klimato kaitos pasekmės žmonių sveikatai? Ko gero, labiausiai pastebima, kad dėl karščio bangų daugėja širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos, inkstų ligų ir mirčių, blogėja visų, sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, būklė, daugėja šilumos smūgių, šiluminio streso ir išsekimo atvejų. Kiekvienąkart aplinkos temperatūrai pakilus dar 1°C, mirtingumas nuo lėtinių kvėpavimo takų ligų padidėja 4,1 proc., o nuo širdies ir kraujagyslių ligų – 2,1 proc. Be to, ligotumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėja 6,7 proc. Karštis ypač pavojingas pagyvenusiems žmonėms, kuriems per 65 m. Nuo 1990 iki 2023 m. jų mirtingumas nuo karščio bangų sukeltų komplikacijų padidėjo 167 proc. ir prognozuojama, kad dar labiau didės. Copernicus žemės stebėsenos duomenys, kuriuos naudoja PSO ir Europos aplinkos agentūra, rodo, kad 2000–2020 m. mirtingumas dėl karščio Europos regione padidėjo apie 30 proc. Dar daugiau – Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos (LHTMM) mokslininkų atliktas 850 Europos miestų (tarp jų – 6 Lietuvos miestai) tyrimas, paskelbtas 2023 m. žurnale „The Lancet Planetary Health“, konstatavo, kad iki amžiaus pabaigos Europoje mirčių dėl aplinkos temperatūros padaugės 50 proc., o mirtys nuo karščio gerokai viršys mirtis nuo šalčio. Ypač daug mirčių nuo karščio įvyks Viduržemio jūros regiono šalyse. Antroje vietoje pagal mirtingumą bus centrinė Europa, įskaitant Šveicariją, Austriją bei dalį Pietų Vokietijos ir Lenkiją. Šiaurės Europoje (Lietuva patenka į šį geografinį regioną) tikimasi mažesnio bendro mirtingumo tiek nuo karščio, tiek ir nuo šalčio, palyginti su ką tik minėtais regionais. Šio tyrimo vertinimu, Europoje 2015–2099 m. laikotarpiu, esant didelio globalaus atšilimo scenarijui, papildomai mirs 2,3 mln. žmonių. LHTMM ir Londono imperatoriškojo koledžo atliktas tyrimas, paskelbtas 2025 m. liepos mėnesį, įvertinantis vien šių metų birželio 23 – liepos 2 d. mirčių dėl karščio bangų statistiką 12-oje didelių Europos miestų (Milane, Barselonoje, Paryžiuje, Londone, Romoje, Madride, Atėnuose, Budapešte, Zagrebe, Frankfurte, Lisabonoje, Sasaryje – išvardyta mirčių mažėjimo tvarka), rodo, kad šiuose miestuose mirė 2 300 žmonių – tris kartus daugiau, nei būtų mirčių nesant žmonių veiklos sukelto klimato atšilimo. Pabrėžiama, kad per 80 proc. mirusiųjų buvo 65 m. arba vyresni asmenys. Ši statistika yra labai iškalbinga Lietuvai, kurios visuomenė sparčiai sensta.
Dėl karščio blogėja reprodukcinė sveikata. Karčiui neatsparūs yra ir vaikai bei nėščiosios, taip pat ir moterys. Pastarųjų nuo karščio miršta dvigubai daugiau nei vyrų. Manoma, kad dabartinė mirčių nuo karščio statistika (175 tūkstančiai mirčių Europos regione, t. y. trečdalis viso pasaulio mirčių) yra tik ledkalnio viršūnė, o realiai dėl karščio Europos regione miršta 70 iš 100 000 gyventojų.
Dėl padidėjusios sausumos oro temperatūros ligų pernešėjai migruoja į naujas buveines jiems nebūdingose geografinėse platumose, daugėja pačių pernešėjų (uodų, erkių, parazitų) bei plinta jų sukeliamos ligos – Laimo liga, erkinis encefalitas, dengės karštligė, maliarija. Taip pat daugėja per vandenį plintančių ligų, nes šylantis oras, gausūs lietūs, potvyniai sukuria idealias sąlygas joms plisti. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje dėl šylančio klimato jau aptinkama Vibrio bakterijų, ypač karščio bangų metu, kai vandens temperatūra viršija 20 °C. Jos gali sukelti tiek nežymius virškinamojo trakto susirgimus, tiek ir sunkias infekcijas, jei patenka į žaizdas, ar net sepsį. Jei klimatas šils ir toliau, iki šio šimtmečio pabaigos Lietuvoje jau turėsime savą, neįvežtinę maliariją, nes susidarys tinkamos sąlygos išsivystyti ją sukeliantiems parazitams tarp šiuo metu mūsų šalyje jau paplitusių uodų rūšių. Tereikia, kad kelias savaites iš eilės temperatūra dieną ir naktį nenukristų žemiau nei 18–20 °C.
Klimato kaita neigiamai veikia auginamų pasėlių derlingumą bei maistinę vertę. Dėl sausrų ar potvynių dalis jų žūsta, kyla maisto trūkumo ar net bado grėsmė. Potvynių metu užteršiamas geriamasis vanduo, gali atsirasti jo stygius, todėl gali padidėti dehidratacija bei žarnyno infekcinių ligų rizika. Dėl blogėjančios oro kokybės (didėja pažemio ozono kiekis ore, kietųjų dalelių koncentracija) blogėja sergančiųjų astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, širdies ir kraujagyslių ligomis būklė, didėja mirtingumas, vystosi neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio ar Parkinsono ligos ir daugybė kitų ligų. Ekstremalūs reiškiniai – audros, potvyniai, miškų gaisrai – pražudo nemažai žmonių, sukelia daug fizinių ir psichikos traumų. Net ir tiesiogiai klimato kaitos nepaveiktiems žmonėms kyla klimato nerimas (angl. climate anxiety) dėl mūsų planetos ir pačių žmonių neaiškios ateities.
Klimato kaita nėra vienintelis procesas, neigiamai veikiantis žmonių sveikatą. Žmonija dėl savo vykdomos veiklos, sukeliančios taršą ir naikinančios gamtą, jau peržengė 6 iš 9 planetos ribų, arba ribinių procesų, apibrėžiančių moksliškai nustatytą saugią aplinkai, žmonėms ir planetos stabilumui žmonijos veikimo erdvę. Devynias planetos ribas sudaro: klimato kaita, biosferos vientisumas, azoto ir fosforo biogeocheminių srautų pusiausvyra, gėlo vandens naudojimas, vandenynų rūgštėjimas, žemės naudojimo kaita, tarša naujomis cheminėmis medžiagomis, stratosferos ozono sluoksnis ir aerozolių koncentracija atmosferoje. Visos jos susijusios su labai sudėtingais planetos natūraliais procesais, kurie yra sutrikdomi dėl žmonių veiklos, ir bet kada gali tapti nebegrįžtami.
Dr. J. Rockströmas pabrėžė, kad dar niekas nėra įvertinęs, kas atsitiks žmonių sveikatai, kai visos devynios planetos ribos bus peržengtos. Tačiau laukti ilgiau būtų nusikalstama. Jis įsitikinęs, kad klimato kaitos problemos neįmanoma išspręsti taikant linijinį sprendimų procesą. Reikalingi transformuojantys, eksponentiniai, sisteminiai pokyčiai. Jis pripažino, kad „viena iš blogiausių klaidų, kurias padarėme, yra ta, kad tvarumo problemą priskyrėme tik aplinkosaugos sričiai, užuot ją susieję su visuomenės saugumu ir sveikata“. Jam pritarė visi kalbėjusieji.
Iš visų devynių planetos ribų svarbiausios yra dvi – klimato kaita ir biosferos vientisumas. Pastarasis siauriau dar suprantamas kaip bioįvairovės nykimas. Klimato kaita – tai labiausiai matoma ir neatidėliotinai spręstina grėsmė. Ji daro poveikį visiems žmonių gyvenimo aspektams: maistui, vandeniui, sveikatai, saugumui. Klimato sistema reguliuoja pasaulinę temperatūrą, kritulių kiekį, vandenyno sroves. Peržengus jos ribas, pasiekus lūžio taškus (tokius kaip ledynų tirpsmas, amžinojo įšalo atitirpimas) gali įvykti negrįžtamų pokyčių. Gera žinia ta, kad klimato kaitos „laikrodį“ vis dar galima pasukti atgal mažinant CO2 emisijas. Biosferos vientisumas – tai pamatinė vertybė, užtikrinanti gyvybę Žemėje: Žemės ekosistemos užtikrina gryną orą, švarų vandenį, sveiką dirvožemį, augalų apdulkinimą ir reguliuoja klimatą, o biologinė įvairovė užtikrina ekosistemų atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti. Norint palaikyti biosferos integralumą reikia palaikyti bioįvairovę, saugoti ir tvariai naudoti gamtos išteklius, atkurti sunykusias ekosistemas, mažinti žmonių daromą įtaką aplinkai, užtikrinti gyvų organizmų ir ekosistemų sveikatą, nes jos reguliuoja Žemės energijos pusiausvyrą ir cheminius procesus. Biosferos vientisumui nykstant ir toliau žus bitės ir kiti augalų apdulkintojai, dirvožemio mikroorganizmai – vyks maisto sistemų griūtis, vis labiau plis infekcinės ligos, daugės psichikos sveikatos sutrikimų dėl vadinamojo ekologinio gedulo (angl. ecological grief), kurį lemia klimato pokyčiai ir baimė dėl ateities. Todėl biosferos vientisumo nykimas kelia egzistencinę grėsmę žmonijai, ne tik grėsmę sveikatai. Apie peržengtą biosferos integralumo ribą liudija spartus gyvūnų ir augalų rūšių nykimas, masinis gyvūnų kritimas, ekosistemų degradacija.
2024 m. rudenį Eurobarometro atlikta 38 Europos regiono šalių gyventojų apklausa, kurios metu respondentų buvo prašoma nurodyti dvi pačias svarbiausias problemas, su kuriomis susiduria jų šalis, parodė, kad tik 4 proc. Lietuvos gyventojų (ES – vidutiniškai 12 proc.) klimato kaitą įvardijo kaip svarbią – jai skirta 13-ta vieta iš 16-kos svarbių sričių. Antra vertus, sveikatą kaip svarbią problemą nurodė net 25 proc. gyventojų – antroje vietoje pagal svarbą. Už lietuvius mažiau klimato kaita rūpėjo tik latviams (1 proc.), albanams, sakartvelams (2 proc.), estams, moldavams ir turkams (3 proc.). O štai danams klimato kaita buvo net svarbesnė už sveikatą (atitinkamai 50 ir 26 proc.). Tokios pozicijos laikėsi ir Nyderlandų, Švedijos, Austrijos, Vokietijos, Belgijos ir Maltos gyventojai. Tai akivaizdžiai rodo, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės nesuvokia, kad be planetos sveikatos neįmanoma ir žmonių sveikata.
Kaip savivaldybių visuomenės sveikatos biurai ir juose dirbantys specialistai galėtų prisidėti prie klimato kaitos mažinimo? Idėją gali pasiūlyti neseniai tarptautinės tyrėjų grupės atliktas Vokietijos gyventojų tyrimas, paskelbtas 2025 m. birželį žurnale „The Lancet Planetary Health“. Tyrimo esmė – nustatyti, kaip pacientai reaguoja į gydytojų konsultacijas mitybos ir fizinio aktyvumo klausimais trimis atvejais: kai jose akcentuojama tik nauda paciento sveikatai; kai akcentuojama abipusė nauda paciento sveikatai ir klimatui; kai, be naudos pacientui ir klimatui, papildomai akcentuojama rizika, kuri žmogaus sveikatai kyla dėl klimato kaitos. Tyrimas atskleidė, kad pacientams labiausiai priimtinos konsultacijos, kuriose gydytojai teikia patarimus, kaip keičiant gyvenimo būdą gerinti sveikatą. Tačiau uždavus papildomą klausimą, ar pacientai rekomenduotų savo draugui gydytoją, kuris paaiškintų klimato ir sveikatos sąsajas, daugiau nei pusė respondentų atsakė teigiamai. JAV atlikto tyrimo metu pacientai buvo konsultuojami akcentuojant klimato kaitos įtaką sveikatai, o ne gyvenimo būdą. Tokią konsultaciją palankiai įvertino beveik visi joje dalyvavusieji.
Šiuo metu visuomenės sveikatos specialistai, įgyvendindami valstybines visuomenės sveikatos priežiūros funkcijų bazines visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, konsultuoja gyventojus mitybos ir fizinio aktyvumo klausimais, o visuomenės sveikatos stebėsenos specialistai reguliariai vykdo gyventojų gyvensenos tyrimus. Tačiau reikia pastebėti, kad jie nesiejami su klimato kaitos keliama rizika žmonių sveikatai. Anksčiau tekste pateikti atliktų tyrimų rezultatai ir tai, kad PSO paskelbė klimato kaitą visuomenės sveikatos ekstremaliąja situacija, turėtų paskatinti peržiūrėti šią praktiką. Konsultacijos, kuriose susiejama klimato kaita ir sveikata bei gilinamas žmonių supratimas apie esminę klimato kaitos reikšmę sveikatai, galėtų ženkliai paveikti jų nuomonę ir pasiryžimą imtis veiksmų, padedančių spręsti klimato kaitos ir jų pačių bei visos visuomenės sveikatos problemą. Visuomenės sveikatos biurai galėtų tapti šių svarbių visuomenės sveikatai ir klimatui palankių pokyčių įgyvendintojais – rūpintis žmonių sveikata, kartu saugant ir planetos sveikatą. Juk mes – kaip mūsų planeta, Žemės sveikata yra mūsų sveikatos pagrindas, mes ir Žemė esame vienis. Tačiau, kaip teigia dr. J. Rockströmas, planeta kaip visuma nulems žmonių sveikatą, o ne atvirkščiai.
